Bėgimas. Pirma kadencija

 

Kai išeinu bėgti, kartais atrodo, kad darau tai jau visą gyvenimą, kitokios kasdienybės net neprisimenu, o kada gi iš tiesų viskas prasidėjo, kada pamilau šį užsiėmimą, kada buvo pirmas kartas ir kada tai tapo norma? Pirmojo karto neprisimenu, bet pirmoji mano bėgimo kadencija truko vienuolika metų, kol mokiausi vidurinėje.

Nuo pat pradinių klasių mano mokslo metai kiekvieną rudenį prasidėdavo bėgimo testais. Kadangi mūsų mokykla savo stadiono neturėjo ir šalia nebuvo jokių kitų tam tinkamų plotų, bėgdavome tiesiog kieme, o ir tas kiemas buvo ne kiemas, bet statybų aikštelė, kur statėsi seimo rūmai, paskui aplinkiniai kvartalai, galiausiai ir pirmas Lietuvos keliuose esantis tunelis – tokioje vietoje ilgesnės trasos nei trisdešimt metrų nelabai ir sugalvosi. Tačiau ši distancija juk egzistavo pedagoginiuose normatyvuose, tad – kodėl gi ne, juolab, kad dauguma mokinių patenkinti – jiems kuo trumpiau, tuo geriau. Tik ne man. Man trumpos bėgimo distancijos netinka. Tiksliau, tuo metu, būdama dešimtmete, trylikamete, keturiolikmete aš buvau įsitikinusi, kad man bėgimas apskritai netinka, nors tiek ir tebuvau ragavusi – tuos nelemtus trisdešimt metrų mokyklos kieme arba panašius atstumus per vaikiškas gaudynes, kai dar dorai neįsibėgėjusi būdavau pagauta.

Taigi, kasmet kartodavosi tas pat – vos tik prasideda ruduo, tuoj pat ir bėgimo startas. Išsirikiuojame palei brūkšnį ant ištrupėjusio Vilniaus 23-iosios mokyklos kiemo asfalto ir, išgirdę isterišką švilpuko klyksmą, lekiame iki kitos linijos, už kurios tuojau pat stovi aklina statybų aikštelės siena, į ją po finišo beveik visi atsitrenkdavo ir tik tada sustodavo. Bijojau to testo ir tos baisios tvoros taip, kad po mokytojos švilpuko man pakirsdavo kojas, ir tik išvydusi tolstančias bendraklasių nugaras susivokdavau, kad laikas judėti iš vietos. Vengdama nemalonaus smūgio į tvorą, prieš pat pabaigą prilėtindavau žingsnį, nors būtent tada pajusdavau, kad jau pradedu įsibėgėti. Paskui rezultatai būdavo kruopščiai suvedami į lenteles ir pagal juos surašomi pažymiai. Man net nereikėjo į tas lenteles žiūrėti, nes gerai žinojau, kad daugiametė tradicija niekada nepasikeis – kaskart patekdavau į dvejeto kategoriją arba dar žemiau, į pačius normatyvų požemius. Tačiau mokytoja kasmet man parašydavo tylų trejetuką – ir kas jai beliko?

Būtent šitaip prasidėdavo mano fizinio lavinimo pamokų sezonas daugybę metų iš eilės. Laimė, dėl tinkamų sąlygų trūkumo mes daugiau nebebėgiodavome, užsiimdavome kitais sportais. Tačiau mokslo metai užsibaigdavo vėl tokiais pat testais, dar kartą man primenančiais, kokia esu nevykusi. O tada būdavau išspjauta į vasaros atostogas, kad rudenį ratas galėtų prasidėti iš naujo.

Tiesa, kai ūgtelėjome, mokytojai vis dėlto pavyko nedideliame mūsų mokyklos kiemelyje rasti vietos ilgesnei distancijai – šešiasdešimt metrų. Tai išgirdusi pagalvojau, kad dabar jau galas, reikės dvigubai kentėti ir jaustis dviguba nevykėle. Vis dėlto rezultatai parodė, kad dvigubai blogiau nėra, ir netgi sugebėjau pakilti vienu laipteliu aukščiau – iš dvejeto į trejetą. Tuo metu tą faktą įvertinau kaip atsitiktinumą, nes neturėjau pagrindo suprasti daugiau. O galėjo gi kas nors prieiti ir nuraminti, pasakydamas paprastą tiesą, kad trumpa distancija – ne man. Tik tokio žinovo tuo metu neturėjome, ir niekas tokių net neieškojo.

Na, bet tie trisdešimt ar šešiasdešimt metrų nebuvo visiška pasaulio pabaiga. Paskui per pamokas prasidėdavo krepšinis, gimnastika, ir aš su kaupu atsiimdavau už visas bėgimo nesėkmes.

Juodžiausia valanda mane ištiko devintoje klasėje, kai artėjant pavasariui mokytoja paskelbė fizinio lavinimo egzamino turinį: kamuoliuko metimas, atsilenkimai ir 2 kilometrų bėgimas. Ši siaubinga naujiena prislėgė mane lyg švininis debesis. Vien jau žinia, kad bus fizinio lavinimo egzaminas, atrodė klaiki, o čia – dar tokie reikalavimai! Kamuoliuko mesti nemokėjau, bet to nemokėjo beveik nė vienas, nes niekas mūsų ir nemokė, tik įbruko jį į saują ir parodė pirštu, į kurią pusę taikytis. Klasėje buvo dvi mergaitės su įgimtu talentu, po kurių metimo kamuoliuko tekdavo ieškoti krūmuose už tvoros ar net kitoje Neries pusėje. Taip beieškant pasibaigdavo pamoka, ir tai išvaduodavo likusias mergaites nuo gėdos, kurią patirdavome negrabiai bandydamos tą kamuoliuką paskraidinti bent jau keletą metrų tinkama linkme. Tačiau aš turėjau puikų pilvo presą ir atsilenkimų reikalavimus be jokio vargo galėjau atlikti penketui, net ne penketui, o dešimtukui, nors tokio pažymio tuo metu dar nebuvo. Jei teisingai pamenu, penketui reikėjo dvidešimt atsilenkimų, aš padarydavau penkiasdešimt, jei reikėjo, ir dar daugiau. Na ką – kamuoliukas trejetui, atsilenkimai penketui, bendra suma būtų ketvertas, kas mane visai tenkino. Tik va tas bėgimas – jei trisdešimt metrų bėgu dvejetui, ko galiu tikėtis iš dviejų kilometrų? Gal minus penkių?

Iš mokyklos namo parsinešiau visą toną juodžiausio rūpesčio. Baimė, kad egzaminas man bus baisus fiasko, surakino visą kūną. Laimė, kad vis dėlto pavyko nepalūžti, nes esu užsispyręs žmogus ir nusprendžiau imtis darbo. Slapčia pasiskolinau iš tėčio chronometrą, nuvykau į mūsų vasaros sodybą, prie kurios buvo dviračių takas su tiksliais atstumo žymėjimais kas kilometrą, ir pradėjau save testuoti. Pamačiusi pirmą rezultatą, supratau, kad tas žymėjimas ant tako vis dėlto nėra toks jau labai tikslus, nes bėgimo laikas buvo per geras – ne dvejetui, net ne trejetui, o stipriam ketvertui. Puikiai žinojau, kad tai nelogiška.

Po kelių dienų per pamoką mokytoja mus nusivedė į kaimyninės mokyklos stadioną, kur pasiūlė pasitestuoti ir pažiūrėti, ko galime tikėtis per egzaminą. Kartu su kitomis merginomis įveikiau tuos du kilometrus, šįkart visai neatsilikau, kaip bėgant trisdešimt metrų, priešingai – buvau viena iš pirmųjų. Ir tada iš naujo supratau situaciją – kilometrų žymėjimas ant dviračio tako buvo visiškai teisingas. Tuomet dar nenutuokiau, kaip čia viskas yra ir kodėl, bet net neklausinėjau, tik džiaugiausi.

Tačiau ir vėl – esu be galo užsispyrusi, todėl šiuo rezultatu nepasitenkinau. Jutau, kad galiu daugiau, ir ta mintis manęs nepaleido. Pradėjau vos ne kasdien važinėti į sodybą ir su chronometru rankoje lakstyti dviračio taku. Nepasidaviau tol, kol neperžengiau penketo reikalavimų ribos. Tiesą pasakius, nedaug ir reikėjo tų pastangų, nors bėgdavau be apšilimo ir negavau nė vieno žmoniško patarimo, kaip ruoštis ir kaip paskirstyti jėgas, kad būtų efektyviau. Tiesiog atsistodavau prie linijos, paspausdavau chronometro mygtuką ir varydavau iš paskutinių jėgų.

Egzaminą išlaikiau, nubėgau puikiai. Nors kamuoliuką paskraidinau silpnai, susumavusi du stiprius penketus ir tą vieną nelemtą trejetą už kamuoliuko metimą mokytoja man vis dėlto suraitė penketuką.

Po trejų metų, kai artinosi brandos egzaminai, pasiruošimas prasidėjo iš naujo, tik šįkart jau teko bėgti tris kilometrus ir reikalavimai buvo aukštesni. Kaip pasiruošti ir vėl niekas neaiškino, tik pastatė prie linijos ir įjungė chronometrą. Normas įvykdyti šįkart buvo sunkiau, bet vis dėlto pavyko. Iki šiol gerai pamenu egzamino dieną: bėgome per siaubingą karštį, klasės bernai ant mūsų pylė šaltą vandenį, kažkuri mergina apsivėmė, o kelios visai neįveikė distancijos. Aš vėl užsidirbau penketą, nors vos vos, per plauką.

Štai taip ir baigėsi mano vienuolikos metų mokyklinė kadencija. Jos metu teko išgyventi visą spektrą stiprių emocijų, daugiausia slegiančių ir nemalonių, bet kelis kartus patyriau ir džiaugsmą, tuo metu nesuprasdama, kodėl gi man pavyko.

4. MAMA. ISTORIJA APIE SVETIMUS

Su Maiku tas dienas mažai kalbėjomės, išskyrus grynai buitines temas. Jis daugiausia bendravo su dukra ir skyrė jai visą dėmesį. Nepykau dėl to, priešingai – džiaugiausi, kad manęs niekas neklausinėja apie įvykių priežastis, tikslus ar pasekmes. Atsakymų aš neturėjau. Jutau tik stiprų norą iš viso šio pragaro kažkaip išsikapstyti. Svarbiausia, kad net nebuvo ant ko pykti, nebent ant savęs, kad pati tą karą pradėjau. Pripažinau sau, kad, jei būčiau žinojusi, kur visa tai nuves, tikriausiai nebūčiau to dariusi. Štai kaip lengva palaužti teisybės idėją! Apėmė šleikštulys – pasirodo, esu viena iš tų, kurie sutiktų užsimerkti ir nieko nematyti, svarbiausia išgelbėti save. Taip, praradimo baimė yra be galo stipri, nepergalima, sava gyvybė man rūpi labiau nei tiesa ar kitų gyvenimai, ypač dabar, kai savyje nešiojau dar vieną gyvastį – apie tai pagalvodavau vis dažniau. Tebebuvau pasimetusi ir kapsčiausi abejonėse, bet jutau, kad manyje kažkas ima keistis: keitėsi kūnas, keitėsi ir vidus.

Policija vis dar negalėjo oficialiai konstatuoti, kad automobilis tikrai buvo padegtas, bet tai visiems ir be tyrimų buvo aišku. Kitą naktį mūsų namuose išdaužė langus, nors mūsų ten nebebuvo. Akmenys buvo apsukti popieriaus skiautėmis, ant kurių užrašyti tie patys žodžiai, kaip ir ant automobilio. Akivaizdu, kad kažkas iš visų jėgų stengėsi mus įbauginti ir neketino pasiduoti. Todėl grįžti namo mums neleido.

Gyvenimas slaptame bute priminė nemielo sapno būseną, jaučiausi lyg bejėgis šapas įstrigęs laike. Knietėjo kažko imtis, aktyviai veikti, judėti pirmyn, o ne sėdėti šitaip nuo ryto iki vakaro tarp keturių sienų ir laukti, kol kas nors ateis papasakoti naujienų apie mūsų pačių reikalus. Trikdė ir tai, kad pavojus pernelyg arti, beveik apčiuopiamas, žinojau, kad sugrįžusi nemokėsiu pabėgti nuo baimės ir visko pamiršti, net jei pavojus pasibaigtų. Kraustytis kitur atrodė beprasmiška, tai būtų buvę tas pat, kas ištraukti vieną koją iš ugnies ir manyti, kad jau saugu. Žinojau, kad tie akmenys lėks ir lėks į mūsų langus, nesvarbu, ar jie tikri, ar tik įsivaizduojami.

Apie ateitį su Maiku nė karto nekalbėjome, bet po kelių dienų jau abu žinojome, ką darysime. Mūsų bendras planas susidėliojo net nesitarus. Užvakar išgirdusi, kaip jis dukrai pasakoja apie jūrą, tikrą jūrą, atsisukau, o jis pakėlė į mane savo žvejo žvilgsnį, ir to užteko, šitaip mes susitarėme. Tai buvo tylus, niekada garsiai neišsakytas, bet tvirtas sprendimas.

Prabėgo dar dvi dienos. Eilinį kartą pas mus atvyko policija. Pašnekučiavęs apie šį bei tą, pareigūnas galiausiai ryžosi pereiti prie savo temos:

– Ėėh, žinau, kad tai nelengva, bet... bet, – sumikčiojo, – laikas eina ir, anksčiau ar vėliau, jums reikės apsispręsti.

– Ar tai, kad mums reikia išsikraustyti iš namų? – ištarėme abu su Maiku vos ne vienbalsiai.

– Na, ne visam laikui, tik kol viskas nurims. Paprastai žmonės tokiais atvejais išvažiuoja keliems mėnesiams, pusmečiui ar metams, paskui vėl sugrįžta ir viskas susitvarko, – kadangi jo nepertraukinėjome, policininkas vis labiau įsivažiavo ir galiausiai jau nebeužsikirsdamas klojo savo mintis. – Nebūtina kraustytis toli, užtenka į kitą miesto dalį, bet geriau, žinoma, į kitą vietovę, nėra taip jau sunku rasti, kur būtų patogu, juk atstumai čia nėra dideli. Mes padėsime, policija skiria tam pakankamai resursų. Ir nebijokite, nereikia dabar iš karto nuspręsti.

 Sukinėdamas tarp pirštų rašiklį, vyras dėstė savo monologą, šokinėjo nuo vieno argumento prie kito, neleisdamas mums net įsiterpti. Pagalvojau, kaip sudėtingai jis įsivaizduoja tai, kas iš tiesų taip paprasta. Ką jis man siūlo – kraustytis į svetimą vietą, tiksliai neapibrėžtam laikui? Ir ką tai reiškia? Išjungti filmą, trumpam jį sustabdyti, perkelti kitur? Juk tai mano gyvenimas, jis nesustodamas teka pirmyn, net tada, kai va šitaip slepiamės ir nieko neveikdami laukiame, kada vėl mums leis kažkuo užsiimti. Ne, aš nenoriu nei laikinumo, nei nieko svetimo, nenoriu suvaidinto saugumo, noriu kurti gyvenimą žinodama, kad jis mano, aš pati jį valdau ir jam priklausau.

– Dėl laiko... ėėh, kaip sakiau, dėl laiko... – policininkas šiek tiek užsikirto.

– Laikas visai nesvarbu, – išgelbėjo jį Maikas.

– Ir dėl vietos...

– Mes išvažiuojame į Daniją. Išsikraustome visam laikui.

– Ne ne, palaukite, jūs gal neteisingai mane supratote... – energingai suspirgėjo pareigūnas. – Juk nesakome, kad reikia bėgti į kitą šalį. Mes padėsime jums čia susirasti...

Maikas ištiesė ranką, ramiai patapšnojo per uniformuotą vyruko koją, o tada pakilo nuo kėdės.

– Mums nereikia šios jūsų pagalbos, mes jau žinome, ką darysime. Tik padėkite išvažiuoti.

– Bet ar jūs tikrai jau nusprendėte? Abu? Kartu? Ar tai bendras planas? – policininkas šaudė sutrikusiu žvilgsniu tai į mane, tai į Maiką, tai vėl į mane. – Supraskite, nereikia imtis jokių neapgalvotų žingsnių. Tokioje situacijoje negerai skubėti, svarbu ramiai pamąstyti, įvertinti, viską pasverti, kad netekėtų gailėtis, nes paskui bus dar sudėtingiau.

Vyrukas baksnojo rašikliu į savo knygelę ir niekaip nesiliovė tarškėjęs. Kaip ant delno mačiau, kad buvo susiruošęs išdeklamuoti ilgą poemą apie mūsų ateitį ir apie tai, kaip mes kartu dabar ją kursime, ieškodami mums saugių, bet laikinų namų, ir net tada, kai pasakėme, kad tą poemą jau pasirašėme patys, jis vis tiek nesiliovė, rodėsi, niekaip negali patikėti, kad žmonės be jo pagalbos moka rasti savo kelią. Kažkoks susišiaušęs gnomas neprašytas bando mokyti, kaip mums toliau gyventi!

– Stigas sakė, kad atveš mūsų daiktus, – staiga pakeičiau temą.

Pasakiau tai garsiai, išraiškingai ištardama kiekvieną žodį ir ypač įžūliai pabrėždama kito pareigūno vardą. Tokiu būdu norėjau signalizuoti, kad su šiuo pašnekovu mūsų kalba baigta. Vargšelis, net pamiršo, kad sėdi iškėlęs ranką.

Komanda, kuri pastaruoju metu mumis rūpinosi ir nuolat atvykdavo informuoti apie naujienas, policijos atliekamus tyrimus bei ateities planus, buvo įspūdinga kaip margaspalvė gėlių puokštė. Štai šis – dar tikras jauniklis, atrodo, vos pora metų vyresnis už mane, žemaūgis, su pusilge ožio barzdele ir amžinai susišiaušusiais kaštoniniais plaukais – baisesnės kombinacijos gamta tikriausiai negalėjo sukurti. Kalbėdamas jis nepaliaujamai šokinėjo žvilgsniu po visą kambarį ir isteriškai kratė smakrą. Antras buvo visai mielas, ramus vyrukas, bet toks nutukęs, kad matyti jį policininko vaidmeny atrodė lyg pasišaipymas iš šios rimtos profesijos. Dar atvažiuodavo pora moteriškių, kurios patvirtino mano seną įsitikinimą, kad į policiją kažkodėl ateina ne moterys, o bobos. Ir paskutinis buvo Stigas – gal šiek tiek jaunesnis už Maiką, aukštas, trumpai kirptais pilkais plaukais, kiek pliktelėjusiu viršugalviu, ramaus, bet griežtoko žvilgsnio, kurį sutikusi nejučia aš nusukdavau akis. Šis žmogus man kėlė ypatingą pasitikėjimą, tik nežinau, ar dėl elgesio, ar dėl žvilgsnio, ar viską nulėmė uniforma. Sunku tai paaiškinti, bet su policijos apranga net ožiabarzdžiai neūžaugos ir pilvoti begemotai man pakyla vienu laipteliu aukštyn. Kai vertėjaudavau policijoje, akimis išrenginėdavau tuos vyrus, norėdama save įtikinti, kad jie nėra geresni ar žavesni už kitus, dažniausiai tai padėdavo, bet šįkart negelbėjo.

– Stigas negalės atvykti, – ištarė neūžauga.

– Bet jis turėjo atvežti daiktus.

– Daiktus atveš kiti.

– Bet Stigas turėjo sąrašą, – nepasidaviau.

– Stigas dabar ligoninėje, – atkirto jis.

Žūtbūt norėjau išpešti dar bent žodį, bet ožiabarzdis šia tema į kalbas nebesileido, o kamantinėti nedrįsau.

Apie ligoninę jau buvau girdėjusi. Vakar vėlai Stigas vienas užsuko pas mus į butą. Pasitikau jį prie durų. Koridoriuje buvo beveik visai tamsu, tačiau atpažinau iš silueto ir balso. Pasisveikinęs jis ilgai trynė į kilimėlį batus, lyg nedrįstų žengti toliau. Maikas vėl buvo išgėręs migdomųjų dozę ir lyg negyvėlis gulėjo svetainėje, todėl stovėjau priešais atėjusįjį viena. Pasijutau šiek tiek nejaukiai.

– Tuoj pakviesiu Maiką, – ištariau. – Atsigulė, buvo visą naktį nemiegojęs.

– Nereikia, jei miega, nejudink, – paprieštaravo man.

Kai įžengėme į apšviestą virtuvę, išvydau, kad svečias be uniformos. Jis ilgokai stovėjo dairydamasis ir nieko nekalbėjo, rodėsi, nesugalvoja, ką pasakyti, lyg būtų pamiršęs, ko atvyko, ir tai mane dar labiau trikdė. Paprastai, vos jie įeidavo į vidų, prasidėdavo kalbos apie reikalus, šalia būdavo Maikas, o ir policininkai dažniausiai važinėdavo ne po vieną ir ne tuščiomis rankomis, su daugybe informacijos ir krūvomis klausimų. Dabar stovėjome dviese: nei svečiai, nei šeimininkai, nei pažįstami, nei svetimi. Nors bute šiuo metu gyvenau aš, šis žmogus čia viską pažinojo kur kas geriau nei mes, ir nors tai, kas mums nutiko, buvo mūsų gyvenimas, policininkas šiuo metu vis dėlto turėjo daugiau galios kažką pakeisti.

Galiausiai jis pasiūlė prisėsti ir pradėjo truputį vangų pokalbį. Kaip visada, bendravimas buvo sausas ir neasmeniškas. Kai žodžiai išseko ir nė vienas iš mūsų nebesugalvojo, ką dar pasakyti, pareigūnas pakilo nuo kėdės ir prisiartino prie virdulio. Atsistojau ir aš. Per tas kelias dienas vis dėlto jau buvau tapusi čia šiokia tokia šeimininke, todėl pamaniau, kad mano pareiga jį aptarnauti.

– Gal padaryti kavos? – suveblenau.

– Sėdėk, – mostelėjo. – Juk tu čia svečias, ne aš, – pridūrė, tarytum būtų perskaitęs mano mintis.

Nuo jo žodžių gerklę užspaudė graudumas. Paskubom nusisukau į langą – nieku gyvu nenorėjau rodyti susijaudinimo. Po valandėlės pareigūnas prisiartino ir sustojo už nugaros. Jau norėjau atsigrįžti, bet staiga pajutau, kaip jo pirštai palietė į stalą įremtą mano ranką, šiluma apsivijo nuogą dilbį beveik iki pat alkūnės. Sustingau. Stovėjau nejudėdama, nesidairydama, visu kūnu jusdama tą lengvą prisilietimą. Tai kažką pakeitė – tarp mūsų, o gal tik manyje. Buvau tokia išsekusi, kad dabar siaubingai trūko bet kokio žmogiško artumo.

Galiausiai suktelėjau galvą ir nustebau – jo rankos ten net nebuvo, tik karštas kavos garas iš greta stovinčio puodelio raitėsi į viršų ir glostė mano odą. Pajudinusi sustingusią plaštaką netyčia užkliudžiau ąselę.

– Atsargiai, – jis pastūmė kavą į šalį. – Dar to man ir betrūksta, kad nusiplikytum.

Vėl susigraudinau. Jo replika dar kartą priminė, kokia aš dabar bejėgė. Štai, atvažiuoja policija, išverda kavos ir dar pasirūpina, kad nesusižaločiau. Turbūt jis padarytų bet ką, ko tik paprašyčiau, o paskui, žinoma, surašytų į protokolą, kad darbas atliktas.

Atitraukiau žvilgsnį nuo puodelio ir pasisukau į jį, stovintį priešais. Bėginėjau akimis po drabužius, jis buvo taip arti, kad norint pažvelgti į veidą reikėjo atversti galvą. Vienintelis policininko atributas, kurį su savimi turėjo, buvo ryšio stotis ir peršviečiamas, spiralės formos laidas, vedantis iki ausies. Dingtelėjo juokinga mintis, kad būtų smagu viename to laidelio gale įpūsti kokį nors žodį ir stebėti, kaip garsas sukdamasis keliauja iki tikslo. Ir ką aš pasakyčiau?

– Su mumis jums vien tik problemos, – šyptelėjau liūdnai.

– Su jumis visiškai paprasta, – atsakė jis, irgi nusišypsodamas. – Žinai, su dauguma tų, kuriuos yra tekę čia apnakvindinti, net pasikalbėti negali.

Supratau, kad esu jam viena iš daugelio, beje, kaip ir jis man. Tik aplinkybės taip suvedė, kad šį vėlų vakarą tenka dviese stovėti ir kvėpuoti vienas kitam į veidą. Kiek daug atsitiktinumų pasaulyje! Neseniai buvau girdėjusi pajuokavimą, kad pasaulio kūrėjas yra negailestingas – neleidęs susipažinti su visais žemės gyventojais, verčia mus pasirinkti, su kuriuo norime praleisti savo gyvenimą, o vėliau – gailėtis. Argi tai teisinga? Dingtelėjo mintis, kad jei niekada nebūčiau sutikusi Maiko... jei šis policininkas... jei tai būtų įvykę anksčiau... Ne, sustabdžiau save. Čia tik įtampa, nuovargis ir mano ribinė situacija atvėrė visas kūno poras, buvau per daug jautri, per daug imli kiekvienam žvilgsniui, kiekvienam judesiui, kiekvienam švelnumo dvelktelėjimui. Krūtinė ėmė nevaldomai virpėti, net pati nebesuvokiau, ar krizenu, ar kūkčioju. Reikėjo kuo greičiau rasti naują temą, todėl instinktyviai paklausiau apie tai, kas vis nesitraukė iš minčių:

– Ar fordą jau išvežė?

– Neišvežė. Nemaloniai jis atrodo, žinau, kaimynams irgi nepatinka, bet kol nepabaigti tyrimai, negalime pašalinti.

Jau žiojausi atsakyti, bet jis buvo pirmas:

– Ne, nėra jokių abejonių, kad padegimas tyčinis, bet reikia nustatyti visas detales.

Mintis apie apanglėjusius fordo griaučius kėlė šiurpą.

– Ir tas užrašas yra?

– Taip, – palinksėjo. – Bet stenkis apie tai negalvoti, tau nebereikės ten važiuoti.

Kai jis kilstelėjo puodelį, užuodžiau kartų kavos garą.

– Ne, aš negersiu, jau vakaras, – papurčiau galvą.

Stigas nieko neatsakė, tik tyliai šyptelėjo, tada kelis kartus gurkštelėjo, nurijo ir pasukiojęs tarp pirštų pastatė puodelį atgal.

– Diena ar vakaras. Ne visada suprasi, – ištarė apsunkusiu lyg švinas balsu. – Kartais dar tik rytas, bet jau per vėlu.

Supratau, kad jį kažkas labai slegia. Pakėliau akis į veidą, žinojau, kad reikėtų paklausti, bet nemokėjau, vyliausi, gal žvilgsnio užteks. Pastebėjau, kad tai tikrai jį padrąsino.

– Šiandien pranešė, kad vėžys, – atsiduso. – Iki šiol nežinojau, nėriausi dėl to iš kailio, lyg tai būtų ką pakeitę, regis, nori skubėti, nori kažką daryti, tačiau negali, kol nėra rezultato. O dabar jau yra atsakymas, bet tai nieko nepadeda, vėl neaišku, kaip elgtis, pasirinkimas per daug sudėtingas.

Atrodė, kad jis nebesuvokia su kuo kalba ir kodėl. Žinau, kartais mums reikia tiesiog išsilieti, o tuščioms sienoms juk nesipasakosi, tada va ateini pas tą, kuriuo iš tikrųjų pats turėtum rūpintis, ir atveri savo skausmą. Nuo to palengvėja. Abiem.

Nieko neklausinėjau, tik klausiau. Visą laiką, kol jis kalbėjo, laikiau plaštaką ant jo alkūnės, kažkaip instinktyviai tą vietą paliečiau, ir atrodė, kad jam tai padeda, todėl nepaleidau. Kai nutilo, jis pats suspaudė mano ranką, palaikė savo karštame delne, o tada lyg kokį daiktą nuleido ant stalo. Tarytum išjungė mikrofoną.

Daugiau nedrįsau klausinėti nei tą vakarą, nei kitą, kai ožiabarzdis vėl paminėjo ligoninę. Slėgė baimė, kad taip ir išvažiuosiu nieko nesužinojusi.

Dar po dviejų dienų mums atgabeno dvi dėžes – pačius reikalingiausius daiktus, kuriuos buvau surašiusi ant lapo. Neklausinėjau, kas juos surinko, gal ožiabarzdis, gal storažandis, o gal viena iš bobų. Tarp dokumentų, popierių, kelių drabužių, Kajos daiktų, aptikau ir seną albumėlį, nebuvau jo prašiusi ir net nežinau, kur jį surado, pati seniai nebuvau jo mačiusi. Atsiverčiau ir peržvelgiau nuotraukas: vaizdai iš Lietuvos, Paulius, mano šunytė Mila, sesė. Kaip keista, pagalvojau, išvykstu palikdama pilną butą savo daiktų, viską, kas man pastaruosius metus priklausė, neturiu galimybės pasiimti beveik nieko, o štai šią seną praeitį išsivežu kartu, kažkas pasirūpino, kad nepamirščiau.

Prieš iškeliaujant iš Oslo buvo prasidėjęs stiprus atlydys. Tiesiai mums po langais driekėsi atvira laukymė, o jos pakraščiu buvo pramintas nedidelis takiukas, kuris tikriausiai vedė nuo metro arba autobuso stotelės, nes praeiviai pasirodydavo bangomis. Pusnys vis dar buvo nemažos, bet nuo staigiai užėjusios šilumos sniegas sukiužo, o apledėjęs takas žibėjo kaip stiklas. Praeiviai krypavo pingviniškais žingsniukais išskėstomis į šonus rankomis ir stengėsi nenuvirsti. Ne visiems pakankamai gerai sekėsi, vieni negrabiai slysčiojo kaip už virvučių tampomos lėlės, kai kurie išsitėkšdavo į balą, keli vengdami ledo sumanė žirglioti per sniegą, bet atrodė, kad bandymas šokinėti per šlapią pusnį buvo dar didesnė kančia.

Vėpsodama į šį teatrą visą vakarą pratūnojau ant palangės.

– Kiek ten stebeilysi į tą gatvę? – prikibo Maikas.

Neatsiliepiau, nes lauke vyko įdomesni dalykai.

– Liūdi? – paklausė jis, priėjęs artyn.

– Neliūdžiu, – atsakiau. – Linksminuosi. Pažiūrėk, koks ten spektaklis.

Maikas prikišo veidą prie stiklo. Kaip tik tuo metu viena moteriškė su pora plastikinių maišelių rankose bandė pasipriešinti žemės traukai, prasiskėtė, vėl išsitiesė, dar kartą paslydo, o galiausiai tėškėsi ant ledo visu svoriu. Žiūrėdama garsiai krizenau. Mačiau, kad ir Maikas nebegali atsitraukti nuo lango, bet vis dėlto nepatingėjo išrėžti pamokslo:

– Kokia tu begėdė, Gunda, smaginiesi dėl kitų nelaimių.

– O ko pats žiopsai? Gal bėk jos gelbėti? – paerzinau.

Paskui dar ilgai tupėjome prispaudę nosis prie lango ir kartu prunkštavome. Buvo visai linksma, o kartu ir keista, ir liūdna, ir truputį graudu, negaliu to slėpti. Juk jau kitą dieną turėjome išvažiuoti. Gali būti, kad anksčiau ar vėliau būtume tai padarę, Maikas dar prieš Kalėdas šnekėjo, kad nori grįžti į tėviškę, nors tuomet tuo netikėjau, maniau, kad tai tik pokštas, gal jam vis dėlto būtų pavykę mus abu įtikinti, ką gali žinoti. O dabar štai viskas susiklostė atvirkščiai – išsikraustymo priežastis esu aš pati.